..gabi's neverland...

May 4th, 2008:

.and when u come, i will love u as no-one ever.. i will love the way u look at me..and the way u smile.. i will love the things u've done before we've met though i'm pretty sure i would despise u for them in other case.. and i will love all the things i don't know about u...and all the things that i'll discover.. the things u will show me. Cause i will love u for a day... or for two... i will love u for four nights - cause that's for how long u're staying. And i will love u before..and after. But i will never see u again - i've never seen u yet.. Never seen u with my eyes not drenched in wines and beers.. with my eyes clear from mystical mists... never seen u where u belong to.. where i belong.. never seen u as real. U're my creation. U are a creation.. of my mind - not my creation though... u don't belong to me.. i wish u would - but i wish so as long as i don't have u and as long as i can't have u and as long as i know i will never have u. Though i did have u many times - the times i came back to the early sunlit city i didn't know. The times when i felt ur looks in my hair.. the times i saw u first, but didn't let u know.. the times i didn't wanna let u go home, cause i knew there would be no more times like this. But i still have them.. and i will.. and i will love u - when u come. Stronger than ever and even more anxiously than ever cause that will be the end. The end of anything that could have happened/will happen. I will meet u in the morning again and will pray u would speak to me.. i will pray for u not to stop wandering through my hair...searching for my eyes...for ur creation of me. I'm ur creation.. a creation of ur mind - not yours though. I know i could be urs, because i never will.. u never will.. but i will love u. Cause we are special - like the day we've found out we exist..

May 29th, 2008:

...and i love u..and i will.. in our special way.

Either X or Y.
Kitaip nebūna. O jeigu būna - tai arba neilgam, arba netiesa. Either X or Y...
Ir t. t.

Būna, atsibundi ne vienas. Tu jauti. Jis ne. Jis tik toj minutėj. Vakar. Not any more.
O tu myli ir myli ir myli.. o jis ne.. ir ne.. ir ne.

Būna, atsibundi ne vienas. Tu jauti. Jis irgi. Jis labiau. Taip labiau, kad - palyginus - tu net nejauti. Tu tik toj minutėj. Gal šiek tiek daugiau - juk visgi tu.
Bet vis tiek. Iki rytoj. Ir not any more.
O jis taip myli ir myli ir myli... o tu ne taip.. taip ne... ne..

..(man taip ne)būna, kiti irgi atsibunda ne vienas. Kitas tu jaučia. Ir kitas jis jaučia. Jie ne tik tą minutę - jie amžinai. Jie vienas kitam.
Bet labiau - filmams: apie juos pastato filmą.. šimtus.
O iš tikro amžinybė trunka be jų. Amžinybė skirta X-ams (man!) ir Y-ams (man!).. JIE kankinasi ir laukia amžinai.. o kiti JIE, aistra užsidegę, taip pat greitai ir sudega..

x arba Y irgi sudega - tik šimtąkart dažniau.
Ir nuo jų amžiais trenkia svilėsiais.
Jei ne svilėsiais, tai alkoholiu arba cigaretėm - kas kaip kovoja..

Būna, trenkia raminamaisiais vaistais arba aštriais aštriais peiliukais.. bet jais - tik vieną kartą. Dar kartais trenkia tuščiais tiltais ir šaltu upės vandeniu..
..naktiniais stogais ar ta pačia jaukia namų vonia - ten per amžių amžius maudeisi vienas.. Trenkia stipriai. Vieną kartą.

Būti ir nebūti.
Turėti ir neturėti.
Either X or Y.

Labai paprasta lygtis...labai suvokiama sąlyga..Labai mažas skirtumas.
Išsispręsti pačiam ar visgi dar palaukti, kol kas nors mane užbaigs..? (užbaik...greičiau...greičiau..greičiau..)
..ne matematikas aš, bet atsakymas toks nuspėjamas..

..either X or Y..

Mes pakuojame. Dedame į maišelius, dėžutes, didesnes dėžes ir šiukšliadėžes bei šiukšlių konteinerius. Dar kartais įmetame į kokį stalčių ar spintą, bet anksčiau ar vėliau kas nors randa ir vis tiek kaip nors į ką nors supakuoja. Pakuojame viską ir įvairiais tikslais. Visiems matant ir pasislėpę.

Tas pats su jausmais – pakuojame juos. Iš pradžių juos atrandame/juos mums padovanoja/išsireikalaujame jų, o tada pakuojame. Kaip supakuoti priklauso nuo palaipsniui atsirandančio suvokimo: patinka jie mums ar ne. Žinoma, pakuotę galima keisti (juk ir suvokimas keičiasi). Pirma suvyniojus jausmą į blizgantį rožinį popierėlį, perrištą dailiu kaspinu, paskui jį galima iš jo išvynioti ir įdėti į popierinę dėžutę. Gal ir gražią, bet nelabai. Po to, žinoma, į tą popierinę dėžutę galima sudėti ką kita, o tą pagyvenusį jausmą perdėti į, pvz., metalinį indelį. Arba ne! Geriau į didelę medinę skrynią – ten su visais kitais jau.. galų gale ją galima užkalti, kad daugiau niekada nebereikėtų tų nebereikalingų dalykėlių matyti. Ir ne tik užkalti! Va, čia dar geriau – galima užkalti ir užkasti kur nors žemėje! Amen, taip sakant. Amžina atilsį.

Bet, neduok _______ (įrašykite savo dievo/-ų vardą/-us), užmirštumėte kažką į tą didelę skrynutę įdėti! Arba – atsirastų koks naujas senas jausmelis, kurį taip pat reikėtų kažkur supakuoti, paslėpti ar – būkim atviri – palaidoti... juk žemėj šitiek visko prilaidota jau, kad dar viena skrynutė būtų tikras išsišokimas: kiekvienam po VIENĄ. Tokiu atveju siūloma papildoma išeitis – padovanoti atgal. Kitaip sakant – AT-dovanoti. Sudedate viską į patį paprasčiausią polietileninį Maximos ar IKI maišelį ir atiduodate tam asmeniui, iš kurio viską gavote. Fair enough. Dar pakartojate, kas parašyta ant maišelio (gi negalima AT-dovanoti be žodžių), pvz., IKI, - ir reikalas baigtas. Nereikia per daug sukti sau galvos, teršti savo namų ar žemių (sąžinės ir pan – visai kita kalba  >>> boooooo-ring), o ir finansiškai ne taip skausminga.

Ir nebūkime nedėkingi! Ar neatsakingi. Pakuokime! Dovanokime vieni kitiems! Tegu kiekviena diena būna kaip šventė! Juk nesunku. Slaptai ar neslaptai - atiduokime vieni kitiems savo nuotraukas, sveikinimus, vakarienes prie žvakių šviesos, plaukus pašiaušiančią muziką ir savo sunykusias akimirkas/amžinybes (pabraukite tinkamą variantą). Atiduokime negailėdami. Ir nepamirškite, kaip svarbu viską pakuoti – juk norite, kad Jūsų šventė būtų ypatinga?